Šikšnosparniai - tai vieninteliai žinduoliai, kurie gali skraidyti. Todėl dažnai žmonės juos laiko naktiniais paukščiais. Jų būrys - gausiausias rūšimis žinduolių (Mammalia) klasėje. Šiuo metu žinoma virš 1000 rūšių ir jų skaičius nuolat auga. Šiam gausiam būriui priklauso vaisiaėdžiai (Megachiroptera) ir vabzdžiaėdžiai arba mažieji šikšnosparniai (Microchiroptera).

Šie paslaptingi naktiniai gyvūnėliai “priversti” skraidyti dėl fiziologinių savybių. Jie nesugeba vaikščioti ar stovėti, nes kojos ir pėdos per silpnos atlikti šias funkcijas. Kad neapkrautų galūnių savo svoriu, šikšnosparniai, kai neskraido, kabo žemyn galva. Jų kojų pirštai turi ilgus, aštrius nagus kaip žnyples bei stiprias sausgysles. Dėl to, šikšnosparniui nutūpus pirštai stipriai susigniaužia ir nagai įsikabina į lubas. Jie gali kabėti net ant vienos kojos. Pasitaiko atvejų, kai randami bekabantys jau negyvi šikšnosparniai.

Be šių unikalių sandaros ypatybių, jie dar sugeba pasukti galvą 180o kampu, kas suteikia galimybę matyti viską, kas dedasi aplinkui. Beje jų kūnas prisitaikęs tilpti siauruose plyšiuose ir nišose. Nenuostabu, kad tokiai gausybei rūšių (beveik 1/4 visų žinduolių klasės rūšių) būdinga didelė išvaizdos, gyvenimo būdo įvairovė.

Šikšnosparniai randami visur, išskyrus dykumas ir poliarines sritis (tai Antarktida, kur šalta, balta ir kur nieks nenori gyventi). Vaisiaėdžiai paplitę Afrikoje, Pietų Azijoje ir Australijoje, o vabzdžiaėdžiai – gyvena abiejų pusrutulių miškų zonoje.

O kokia dydžių įvairovė! Štai kamaninis šikšnosparnis, gyvenantis Tailande, yra tik 3 cm ilgio, o sveria vos 5 gramus. Gi didžiausi užauga 40 cm ilgio bei 1,5 kg svorio, o išskleidus sparnus tarpas tarp jų galiukų siekia net 2 metrus. Tai tropikuose gyvenantys šikšnosparniai – skraidančios lapės (Pteropus sp.). Šioje gausybėje yra tokių spalvingų šikšnosparnių, kad juos žmonės vadina “drugeliais”.

Daugumai žmonių, šikšnosparniai turbūt asocijuojasi su vampyrais?! Deja, tokių yra tik 3 rūšys (iš daugiau nei 1000 rūšių). Jos aptinkamos tik Pietų Amerikoje. Mokslininkai mano, kad vampyrų protėviai maitinosi vabzdžiais ir jų lervomis, gyvenančiomis stambių žinduolių žaizdose, o vėliau – patys pradėjo maistui naudoti žinduolių arba paukščių kraują. Baisu?! Bet jų tikrai nereikia bijoti. Vampyrai minta gyvūnų, o ne žmogaus krauju. Kiti, kaip jau supratote iš pobūrio pavadinimų, minta vaisiais arba vabzdžiais, kai kurie neatsisako ir moliuskų, voragyvių.