(Myotis brandti Eversmann)


Tai nedideli šikšnosparniai. Jų kūno ilgis tik apie 4 cm, svoris apie 5–10 g. Kailiuko spalva nugarinėje pusėje įvairi – nuo murzinai gelsvai rudos iki drumzlinai pilkos su vos pastebimu rusvumu. Pilvo pusėje - nuo gelsvai iki murzinai pilkos spalvos. Lietuvoje dažnesni yra rudų tonų žvėreliai. Apie akis pro retai augančius plaukus matyti tamsi oda, kuri sudaro tamsius „akinius“. Prisiminkime, kad pas vandeninį pelėausį „akiniai“ šviesūs. Ausys juodos su rudu atspalviu. Sparnų plėvių abi pusės juodos. Atstumas tarp išskėstų sparnų galų yra apie 23 cm. Gyvena jie ne tiek ir mažai – 14,5 m. Stipriausias skleidžiamų bangų dažnis – 45 kHz, pagal ritmiką jis beveik nesiskiria nuo vandeninių pelėausių. 

Branto pelėausiai mėgsta retus pušynus, dažnai apsigyvena netoli vandens. Dienojimui slėptuves renkasi, kaip ir vandeninis pelėausis drevėse, pastogėse, medinių pastatų plyšiuose, inkiluose. Veisimosi metu sudaro kolonijas iš 20–50 patelių. Kolonijos suyra jau rugpjūčio pradžioje. Pavasarį ir rudenį gyvena pavieniui arba nedidelėmis 2–5 individų grupelėmis. Žiemos metu lieka Lietuvoje. Žiemoja požemiuose nuo rugsėjo pradžios iki gegužės vidurio. Tamsiuose požemiuose laikosi pavieniui ar grupelėmis po 2–3. Retai randami kartu su kitų rūšių šikšnosparniais.

Dienos metu galima juos aptikti inkiluose, medžių drevėse, namų sienų plyšiuose. Veisimosi metu sudaro kolonijas, kuriose gali būti apie 50 patelių. Rugpjūčio pabaigoje tokios kolonijos išyra.

Minta minkštais vabzdžiais.

Žinių apie šių šikšnosparnių biologiją nėra daug. Branto pelėausiai labai panašūs į ūsuotuosius pelėausius (M. mystacinus), todėl dar visai neseniai jie buvo laikomi kaip šios rūšies porūšiu.

Paplitimas: Lietuvoje retas, rastas tik Žemaitijoje ir centrinėje Lietuvos dalyje.

Branto pelėausis Lietuvos raudonojoje knygoje įrašytas į IV kategorijoje. Taip pat jis saugomas Berno konvencijos.