(Myotis mystacinus Kuhl)

Anksčiau šis šikšnosparnis, kartu su Branto pelėausiu, buvo laikomi vienos rūšies porūšiu. Šios dvi rūšys morfologiškai labai panašios. Tik aštuntame dešimtmetyje buvo įrodyta, kad tai dvyninės rūšys.

Ūsuotieji pelėausiai aptikti Latvijoje, Baltarusijoje.

1978 m. ūsuotojo pelėausio kaukolę Kauno speleologai aptiko Biržų rajone karstinėje įgriuvoje „Karvės uola“. Tai vienintelė šios rūšies radvietė Lietuvoje.

Šio šikšnosparnio kūno ilgis yra 3–4 cm, svoris – 4–8 g. Jis smulkesnis už Branto pelėausį. Atstumas tarp išskleistų sparnų galiukų siekia 19–23 cm. Tai mažiausias pelėausių (Myotis) genties šikšnosparnis. Kailiukas tamsesnis nei Branto pelėausio. Jis yra pilkai rudas nugarinėje pusėje ir pilkas – apatinėje pusėje. Snukutis tamsus, plaukuotas. Šios rūšies atstovai ilgiausiai gyvena 19 metų, bet vidutinė gyvenimo trukmė yra tik apie 4 metus.

Žiemoja rūsiuose, požemiuose, urvuose. Vasarą dienoja pastogėse, palėpėse, medžių drevėse ir plyšiuose. Mieliau renkasi atvirus plotus – sodus, parkus, nei miškingas vietoves. Skirtingai nei Branto pelėausis. Manoma, kad ūsuotasis pelėausis pirmenybę teikia agrokultūriniam kraštovaizdžiui, parkams. Minta uodais, vabalais, drugiais. Medžioti išskrenda dar prieblandoje. Ultragarsinių signalų dažnis (45 kHz) panašus į vandeninio pelėausio.

Įtrauktas į Berno konvencijos griežtai saugomos faunos rūšių sąrašą.